6255469_orig

Interviu su Daina Pupkevičiūte ir Vaida Tamoševičiūte

6255469_orig

Daina Pupkevičiūtė ir Vaida Tamoševičiūtė – Lietuvos menininkių duetas,  festivalio “CREATurE Live Art” iniciatorės kartu kuriančios nuo 2010-ųjų. Vaida – tapytoja, įvairių sričių menininkė, kurios performansai nagrinėja identitetą, savęs suvokimą, ir kviečia į diskusiją aktyviai įsitraukti žiūrovus. Daina – performansų kūrėja, muzikantė, garso dizainerė, kuratorė. Ji tyrinėja komunikavimo metodikas plataus spektro temomis, pradedant individualia ir kolektyvine tapatybe, baigiant destrukcija, galios santykiais ir žmogaus kūno ribomis. Jų pasirodymai primena kelionę – tai tapsmo kažkuo kitu metas, labai asmeniškas pokyčio ritualas. Prieš festivalį “Speigas VI” – pokalbis apie performansą ir kūrybą.

Jau ne vienerius metus ne tik pačios kuriat performansus, bet ir organizuojat festivalį CREATurE Live Art Kaune. Greičiausiai turit nemažai įžvalgų apie performanso meną Lietuvoje ir užsienyje – gal galėtumėt pasidalinti pastebėjimais? Ar manot, kad performansas ir live art (gyvas menas) yra tinkamai pristatomi ir nagrinėjami? 

Vaida: Kuo daugiau pamatai, tuo sunkiau kalbėti apie kažkokias tendencijas. Po performanso skėčiu yra daugybė visokiausių meno paribių, netelpančio į jokius kitus rėmus. Prie kiekvieno apvaliojo stalo susirinkę performanso festivalių ir renginių dalyviai vis diskutuoja kas yra, o kas jau nebėra performanso menas. Ir nuomonės niekada nesutampa. Paklauskite bet kokio šiek tiek (bet ne per daug) kultūrinių žinių turinčio žmogaus, kas tas performanso menas, jis atsakys: „aa, tai kažkas tokio kaip Marina Abramovič, filmą mačiau“. Paradoksalu, bet turbūt nei vienas didesnis ar mažesnis šiuolaikinių performanso menininkų susibūrimas neapsieina be šios diskusijos ir kone visi vieningai šaukia: „tai, ką daro Marina Abramovič, jau seniai nebe performanso menas“. O apskritai pasaulyje performanso meno dabar labai daug, ir festivalių, ir renginių, ir informacijos tiems, kas domisi, tikrai netrūksta. Lietuvoje dar šiek tiek trūksta.

10425511_946424718719421_4352674673486016647_n

“Plaque at the oak tree” performansas Londone

Kiekvieną vasarą į Kauną sukviečiat performanso festivaliui CREATurE Live Art. Kaip festivalis vystėsi nuo 2012 metų, ar pastebit didesnį susidomėjimą, daugiau naujų jaunų kūrėjų? Kokia jūsų vizija artimiausiems keletui metų – ar planuojat plėstis, mažėti, keistis?

Daina: festivalį pradėjom vystyti nuo 2011 rugsėjo, 2012 jis pirmąsyk įvyko. Kai šiemet atėjo trečiasis, buvo toks jausmas, tartum visko būta labai daug. Per tuos trejus su puse, dabar jau ketverius metus, daug kas pasikeitė ir mumyse pačiose, ir festivalio “buitinėje” pusėje. Koncepcijos prasme festivalis visuomet išliks toks – (siekiantis būti) laisvas raiškos prasme (niekada neribojame menininkų veiksmų).

CREATurE, gal kaip visų gyvų organizmų, tendencija per šiuos metus buvo augimas – mums įdomu dairytis, atrasti, pakviesti įdomius, stiprius menininkus, jaunus ir potencialius kūrėjus. Kai tik pradėjome, atsimenu, buvome gerokai nusivylusios, kad performanso menininkų lietuvų buvo tarsi vos vienas kitas, o dabar regime augant naują kartą. Ši karta į performanso teritorijas žengia nebūtinai iš Dailės akademijos, ir tas turbūt mane džiugina labiausiai. Performansas yra ta erdvė, kur savo diplomą gali nebent vietoje tapetų panaudoti – abejoju, ar gali išmokti taisyklių, kaip daryti performansą ir vis iš naujo įsitikinu, kad įdomiausius ir svariausius mano matytus performansus atlieka žmonės, atėję iš kitų disciplinų. Nekalbu apie meno disciplinas – kalbu apie filosofus, muzikantus, sociologus ir kitus, kurie ateina turėdami pilnas galvas probleminių diskursų, visą spektrą gebėjimų, kurie neturi nieko bendro su kompozicija ar spalvų teorijomis, tačiau jie turi ką pasakyti ir geba tai pasakyti performansu.

O vizija… Po trečiojo CREATurE šiek tiek pavargome – mūsų komandos branduolys labai mažas, o festą ėmėme ir, tarsi netyčia, išauginome. Todėl šiemet bandome jį kiek kompresuoti, grįžti prie dalykų, nuo kurių pradėjome, atgauti jėgas. Man svarbu, kad festivalis būtų kaip gyvas organizmas, nenorėčiau, kad jis taptų mašina. Mums svarbu turėti laiko pasikalbėti su žmonėmis, kuriuos pakviečiame atlikti performansų ir žmonėmis, kurie randa laiko ateiti jų pažiūrėti. Mums svarbu žmogiškasis santykis, mažos smulkmenos – kaip performeriai jaučiasi, ką galvoja, kodėl liūdi, ką valgo pietums:), nes laikomės principo “you get what you fucking give”.

daina12-06-23-077

“Being Normal” performanas. Photo by Gediminas “Skrandis” Banaitis

Interaktyvumas yra gana svarbi performansų dalis – kai lankytojas tampa dalyviu ir gali daryti įtaką performanso eigai. Kaip įdomiausiai ar netikėčiausiai yra pasisukę jūsų performansai, įsitraukus žmonėms, kurie nusprendžia sudalyvauti? Ar Lietuvos performanso gerbėjai linkę prisijungti, ar jiems labiau priimtina įprastinė žiūrovo/stebėtojo ir kūrėjo/atlikėjo dinamika?

Vaida: Daug kas priklauso ir nuo publikos, ir nuo paties performanso kūrėjo. Ne visi performansai yra interaktyvūs ir nors, atsižvelgiant į patį gyvą formatą, įsikišimas yra leidžiamas visada, stebėdamas turi pajausti, ar konkrečiu atveju jis reikalingas ir/ar norimas. Labai dažnai tenka girdėti publikos klausimus (ar galima?) ar ketinimus kažką padaryti, bet jei kvietimas dalyvauti nėra ryškiai išreikštas paties menininko, dažnai žmonės nedrįsta, bijo „sugadinti meno kūrinį“, vis dar jaučia akylą muziejaus bobučių žvilgsnį įbestą nugaron, sakantį: „neliesk!“. Kita vertus, prisiminus performansus, kur publika yra aiškiai kviečiama dalyvauti, baimės nebelieka, entuziastų visada atsiranda.

Daina: Teisingai Vaida pastebėjo, kad publika tarsi turi pajusti, ar įsikišimas yra reikalingas ir/ar norimas. Esama labai hermetiškų darbų, kuriuose tas įsikišimas ar veiksmo pertraukimas gali sugriauti kažką, kas buvo statoma. Man pačiai jau pats publikos buvimas (nes esama performansų, kur jos ir nėra:) labai dažnai yra pakankamas, kad įvardyčiau tai kaip aktyvų santykį – būdama toje sutelktyje labai stipriai jaučiu kiekvieną kvėptelėjimą, jaučiu reakcijas, girdžiu kalbas, viskas – nors gal tik mano jutimai – užaštrėja. Kartais tai apsunkina, o kartais – priešingai – palengvina atlikimą.

Kai kuriuose performansuose aš siekiu santykio ar atsako, siekiu, kad žiūrovas imtųsi veiksmų, esu sykį net instrukciją surašiusi. Tačiau tai ir buvo tas sykis, kai viskas pasisuko visiškai netikėtai – pagal mano planą, performanso metu kažkas iš publikos turėjo perkelti vieną objektą, adata prisegtą man prie tarpupirščio, šiek tiek per toli. Pagal tą patį planą, man turėjo suskausti ir, dėl natūralaus reflekso, ta ranka, kurią suskaus, turėjo paleisti kiaušinį žemėn. Bet – veikdama pagal kitą planą – po ilgai trukusio nedrąsaus kitų performanso žiūrovų/dalyvių objektų kilnojimo po erdvę, viena miela žiūrovė/dalyvė susirūpino mano galimai sutriksiančia rankų pirštų kraujotaka, todėl priėjo, atėmė kiaušinius ir juos sukūlė.

Vaida: Aha, toks netikėtas išvadavimas būna labai maloni reakcija, ypač, kai tikiesi kažko priešingo. Man panašiai buvo su “Laisva siena” Vilniaus Fluxus ministerijoje. Kai stovėjau nuoga, prisegta prie sienos raiščiu, dengiančiu burną. Po kokios valandos priėjo dvi merginos ir “paleido” mane, sakė “sušalsi, nebegalim žiūrėt”. Buvo gera.

Performansas “Bind”, Estija

Performansas “Bind”, Estija

Performatyvus menas pirmiausiai traukia ir stebina vizualiai, neretai yra linkęs pasirinkti provokuojančią formą. Tačiau nereikia pamiršti, jog kiekvienas pasirodymas turi išvystytą koncepciją ir remiasi į temas, kurios tuo metu yra įdomiausios, aktualiausios jų kūrėjui. Gal galite plačiau papasakoti, apie ką kalbate savo performansų metu, ką jais siekiate išreikšti? Apie ką kalbėsimės “Speige”?

Daina: Man performansas svarbus kaip erdvė ir laikas, kuriame galiu kalbėti apie man svarbiausius, dažnai labai intymius, dalykus vaizdiniais: spalvom, gestais, judesiu, vienu kvėptelėjimu. Man atrodo, kad būtent dėl to, kad performansas įvyksta čia-dabar ir yra toks kūniškas, jis yra labai trapus ir – gal net tuo trapumu, kurį lyg nujaučiame, – yra nuoširdžiausia ir stipriausia meninė forma iš vaizduojamųjų menų. Bet tai tik mano jausmas – mane pačią stipriai ir įtaigiai veikia būtent gyvos meno formos, taigi gyvi koncertai, performansas, gal net cirkas :)

Tiek mano, tiek Vaidos praktikose persipina autobiografiniai motyvai, reakcija į aktualius vyksmus, atsakymas į viduje ir išorėje kylančius klausimus. Kai kuriuose performansuose paliečiu labiau visuomeninius dalykus, kartais nutinka akivaizdžiai politinių performansų, o dauguma maniškių – jaukūs, skaudūs, introspektyvūs. Bet juk tai natūralu – reikia žvelgti tiek į išorę, tiek į vidų, kad tai, ką darai, nebūtų vien savipakankamas pasitaškymas aukštom frazėm kažkokioj tau palankioj aplinkoj (čia vėl norėtųsi mestis į ilgą monologą apie geros kritikos reikalingumą ir stygių). Man atrodo, kad meno kūrinys (performanso, muzikos, kino ar bet kurios kitos srities) turi būti iššūkis – tiek kuriančiajam, tiek tam, kuris ryžtasi įsitraukti į akimirkos vyksmą, tam, kuris su tavim dalijasi turbūt brangiausia ką turi – savo laiku. Na nes kitaip… neverta gaišti.

Vaida: Dažnai kuriu apie tai, ką skauda. Performansas man kaip terapija, turiu įveikti kažkokį vidinį slenkstį, peržengti kažkokią ribą, pergyventi praeitį ir pajusti „čia ir dabar“. O temos įvairios, nuo asmeninių išgyvenimų, santykių su žmonėmis, su visuomene, socialinių rolių, rutinos, kasdienybės, nepritapimo, kompleksų, traumų iki platesnio politinio ar socialinio konteksto problemų.

„Speigo“ performansas daugiasluoksnis, sunku pasakyti apie ką konkrečiai, susivijęs iš daug asmeninių išgyvenimų ir ilgalaikių patirčių. Man tai ilgai kauptas šauksmas. Klaidingų interpretacijų, nesu(si)pratimo, patyčių, kaltinimų, gėdos, apsimetinėjimų, veidmainystės kamuolys. Bet kuriant duete visa tai pasidvigubina, pasipildo kito žmogaus išgyvenimais, motyvais ir emocijom ir dar atsiranda trečias lygmuo – bendras: mūsų abiejų santykio, ryšio, palaikymo ir bendrumo ieškojimas.

0 replies

Leave a Reply

Want to join the discussion?
Feel free to contribute!

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *

You may use these HTML tags and attributes: <a href="" title=""> <abbr title=""> <acronym title=""> <b> <blockquote cite=""> <cite> <code> <del datetime=""> <em> <i> <q cite=""> <strike> <strong>